Paskutinis 2013 metø numeris iðeina tuomet, kai laikas taip ir taikosi pastverti uþ skverno, ásukdamas á prieððventiná dovanø, ruoðos ar kitoká skubëjimà. Aèiû Dievui, kad, pasak gruodþio „Artumos“ kalendoriaus, tikintiems prieð akis visada naujas laikas. Kà nuveiksime ðiame laike po Tikëjimo metø, kaip pasidalysime tikëjimo dovana ir kaip „prisidësime prie Baþnyèios kovos uþ þmogiðkumà ir ateitá“?..

Ar vertëjo prieðkalëdiná þurnalo numerá skirti misijoms ir evangelizacijai, kai visai netrukus Prakartëlës Kûdikis savo ramybe pats „evangelizuos“, prie savæs sutrauks minias ne tik uoliøjø, bet ir „proginiø“ katalikø? Taèiau visus Tikëjimo metus bandæ apmàstyti: „tai kà gi mes tikime?“ ir naujai patyræ, paragavæ bent laðelá to seno ir nuolat jauno krikðèioniðko tikëjimo vyno, vis dëlto nutarëme, jog turim blaiviai ásisàmoninti, kaip perduoti tà dþiaugsmo skoná ir kitiems?!

Kad Baþnyèia visada labai rimtai þvelgë á ypatingà savo uþdaviná – siøsti „Evangelijos ðauklius skelbti gerosios naujienos“ – byloja þurnale pristatomas Vatikano II Susirinkimo dekretas apie misijas Ad gentes – „Tautoms“ (beje, ið abstrakèios, „sausø kaulø be odos“, Schemos, kaip jà Susirinkime pavadino vienas airis vyskupas, iðaugæs á solidø, uþdegantá dokumentà).

Taèiau kas yra tie Kristaus pasiuntiniai ðiandien? Ar tik vyskupai, kunigai? Atsakymas – Bryano Bradley straipsnyje, galinèiame tapti pasaulieèiø apaðtalavimo „manifestu“: „Nesame tik tie, kurie negavo paðaukimo á kunigystæ ar vienuolystæ! Nesame tik avinëliai, kuriuos Ganytojai gano, ar tik vaikai, kuriuos Motina Baþnyèia dvasiðkai maitina ir iðlaiko! Mums, pasaulieèiams, patikëtos ypaè tos aplinkinës sielos – ðeimoje, darbovietëje, kultûriniame ar visuomeniniame gyvenime! Neturime laukti, kol ið tikrøjø bûsime pasirengæ! Pasaulis juk laukia to nesulaukia!“

Ir paèiu laiku á evangelizacijos dirvonus Lietuvos Baþnyèioje ateina seniai pasaulyje þinoma pagalba – vedusieji diakonai, apie kuriuos raðo kà tik pasirodþiusios beveik enciklopedinës knygos apie diakonatà autorius mons. Algirdas Jurevièius.

Gruodþio „Artumoje“ – ir provokuojantis kun. Danieliaus Dikevièiaus straipsnis apie tai, kaip priimti pranaðø nuodëmingumà. Tegul neliks skaitytojø nepastebëtas ir kun. Kæstuèio K. Briliaus MIC paraginimas tapti „Evangelijos <...> skelbëjais, panaðiais á apaðtalus, kurie prabilo þodþiais, o paliudijo gyvenimu“.

Kad ne visada lengva tais þodþiais prabilti ir bûti iðgirstiems – ðásyk raðo ir psichologë Zita Vasiliauskaitë, bandanti padëti mums átikinamai byloti. Nors ið „Artumos“ kalbintø vaikø panaðu, jog evangelizuoti mokytis në nereikia: moèiutës, kaip atvirauja jø vaikaièiai, „kasdien evangelizuoja ir moralizuoja – net ginèytis neámanoma!“

„Uþsieniuose lietuviø kilmës þmonës altoriø dengia lietuviðka staltiese“ – ið uþjûriø jautriai raðo mums t. Antanas Saulaitis SJ, paliesdamas ne maþiau jautrø ákultûrinimo klausimà. Taigi, ar svarbios pastangos „sutautinti“ ir ákultûrinti tikëjimà?

Na, bet, kaip raðo tas pats Bradley (beje, gimæs anuose uþjûriuose, o gyvenantis Lietuvoje jau antrà deðimtmetá), svarbiausia – kai patys ðildomës prie Dievo meilës lauþo, galime skleisti ðilumà kitiems.

Šiluma dvelkia ir ið pasakojimo apie savanorystæ, kuri moko draugauti ir dirbti... ið ðirdies. Tokia ðiluma ir seneliø namus gali paversti „dþiaugsmo namais“ – tai áspûdþiai ið „Arkos“ bendruomenës, pabuvus tarp þmoniø, veidu „atsigræþusiø á saulëlydá“, jie baigiami krikðèioniðko dalijimosi santrauka: „mûsø visø paðaukimas ir yra – duoti. Mes pradedame mirti, kai nebeduodame, ir taip numirðtame kartais greièiau uþ tuos senukus.“

„Labiausiai slegia meilës stygius“, kai þmogus „nesulaukia ðypsenos, nëra priimamas“, – visai paprastai sakë popieþius Pranciðkus pasaulio ðeimoms susitikimo Romoje proga (visas jo þodis – gruodþio „Artumoje“). Dþiaugiamës, galëdami pasidalyti su skaitytojais ir kita dþiugiàja naujiena: meilës ir tikëjimo lopðiui – ŠEIMAI – visus 2014-uosius metus skiria ne tik katalikai, bet ir kitos krikðèioniø Baþnyèios ir bendrijos Lietuvoje!

Paminëtini ir kiti gruodþio tekstai – apie Dievo „konsulà“ popieþiø Grigaliø Didájá, apie karitieèiø tarnystæ vaikams „Vaikø stotelëje“, apie lietuviðko ir net patriotinio kino (!) naujienas, apie tai, kad ir demokratija dar nereiðkia, jog lengva paveikti politikus. Ir – apie sveikatos, vaikø auginimo rûpesèius, ir þinoma, mûsø Vandos Ibianskos „ðmaikðèioji plunksna“ – ðásyk apie ðvieseles ne visada ðviesioje kasdienoje.

Taèiau greitai nuðvis ir tikroji – Vieðpaties UÞGIMIMO – Šviesa! Leiskimës pavymui á jos neðamà dþiaugsmà ir sulauksime jos. O tada – ar galëtume apie tai neskelbti kitiems?!

Dalë GUDÞINSKIENË

P. S. Kaip Tikëjimo metø uþbaigimo dovanà „Artuma“ drauge su Vatikano radijo lietuviø programa dovanoja savo skaitytojams ir klausytojams þurnalo priedà „CREDO. Kà mes tikime?“ Tai – trumpi ir paprasti tekstai, keliais sakiniais mums priartinantys prieð daugiau kaip pusantro tûkstanèio metø Nikëjos bei Konstantinopolio Susirinkimuose Baþnyèios tëvø galutinai átvirtinto Tikëjimo iðpaþinimo dalis, idant ðiandien jas kartodami suprastume, o svarbiausia – kad joms pritartume protu, ðirdimi ir gyvenimu.